Katastrofos metu viskas sustingo laike. Izabelė galėjo išstudijuoti situaciją, visas smulkmenas ir skausmingas detales. Laikomą alaus bokalų krūvą, žmonių klegėjimą aplink Oktoberfesto palapinę, skaudančias nuo bokalų svorio rankas ir Ursulę, šokančią į priekį ir bandančią gelbėti situaciją. Izabelė žinojo, kas nutiks, ir žinojo, jog niekaip to nepavyks išvengti. Bokalai trukdė jai gerai matyti ir ji tik galėjo jausti, kaip vienas bokalas ėmė slysti iš rankų. Buvo kvaila nešti tiek bokalų vienu metu. Tai buvo pirmoji diena, dirbant padavėja Oktoberfeste ir mergina buvo per daug užsidegusi, per daug entuziastinga. Vėliausiai paimtas bokalas ėmė slysti. Prasidėjo grandininė reakcija, kaip sulėtintame filme vienas po kito ant grindų atsidūrė visi bokalai. Žala buvo padaryta, nieko išsaugoti nebepavyko.

Pokšt!
Su didžiuliu triukšmu aplink pažiro šukės, aptaškydamos „auksu“ Izabelę ir aplinkinius klientus.
Palapinėje įsivyravo tyla. Visų veidai nukrypo į ją. Staiga, kažkas prapliupo juoktis, ir akimirksiu visa palapinė jau plyšo juokais. Tik Izabelė nesijuokė. Ji stovėjo chaoso viduryje, širdis daužėsi krūtinėje, spaudė gerklę. Ji apsisuko ir rankomis dengdama veidą pabėgo. Izabelė prasilenkė su Ursula, stambesne ir vyresne padavėja, kuri ją prižiūrėjo pačią pirmąją darbo dieną, tačiau ji jos nepastebėjo. Į darbą mergina negrįžo kelias valandas, nes mirė iš gėdos.

Iš vienos pusės ji jautėsi kalta, jog paliko darbo vietą ir norėjo pasprukti kuo toliau. Tačiau pareigos jausmas nedavė ramybės ir ji norėjo įsitikinti, kad kolegėms gerai sekasi. Buvo jau vėlu, girtutėliai festivalio lankytojai tempė vienas kitą iš palapinių. Vos tik įžengus į vidų, viena padavėja pakėlė galvą ir į ją pažvelgė. Tai buvo Ursula, stambiomis įraudusiomis rankomis, skleidžiančiomis savotišką neišsenkančią energiją. Iš kitos palapinės pusės žvilgčiojo likusios padavėjos. Izabelė nuraudo.

„Taip ir stovėsi? Ateik čia ir pasiimk, ką nors šveitimui.“, tarė Ursula vadovaujančiu, tačiau ramiu tonu. Izabelė ėjo neužtikrintai, kol kitos padavėjos jau pradėjo tvarkytis. Galiausiai ji atsipalaidavo, ėmė uoliai valyti alaus dėmes ir netgi įsitraukė į pokalbį su kitomis padavėjomis.

Kai viskas buvo sutvarkyta, o kitos dvi padavėjos pradingo, Ursula pasivedė Izabelę trumpam į šoną. Ji pažiūrėjo tiesiai į akis. Izabelė pirmą kartą išvydo įdubusias moters akiduobes ir stiprų, bet nuvargusį kūną. Nors plaukai buvo surišti į tvirtą kuodą, tačiau veidas buvo išsekęs, o sukryžiuotos ant krūtinės didelės rankos apsunkusios. „Toks elgesys negali pasikartoti“, pradėjo Ursula griežtu tonu. „Tu palikai mane ir merginas pačiame įkarštyje.“ Jos žalios akys vis dar buvo įsmeigtos į Izabelę, tačiau širdis po truputį atlėgo. „Tačiau.“, tarė Ursula švelniau. „Tu sugrįžai ir tai rodo, jog esi geros sielos. Kai kažką pradedi, visada gali iškilti sunkumų. Jų ir nereikia vengti. Kaip tu tvarkaisi su problemomis yra tavo pasirinkimas.“ Ji patylėjo. „Kaip bus toliau? Ar galime tikėtis tave išvysti rytoj?“

Akimirką Izabelė sudvejojo, tačiau ji jau žinojo atsakymą į užduotą klausimą.
„Taip. Aš būsiu čia.“ – ji tarė. Ursula nusišypsojo ir paplekšnojo Izabelei petį sunkia ranka. „Smagu girdėti, vaikeli. Dabar eik pamiegoti, pailsėk prieš rytojų.“

Kitą dieną Izabelė šoko iš lovos kupina energijos. Ji norėjo įrodyti Ursulai, kad yra verta šio darbo ir užsitarnauti visų pasitikėjimą. Dabar tavo eilė padėti Izabelei ir kitoms Oktoberfesto padavėjoms aptarnauti ištroškusius festivalio klientus! Čiupk Maßkrug, pripildyk jį gardžiu alumi ir pirmyn!