Tamsi buvo naktis, tačiau dar tamsesnės egzorcisto mintys, kai jis vedė nedidelę nuotykių ieškotojų grupelę per mišką.

Virš jų galvų vidurnakčio vėjelyje aimanavo ir lingavo seni medžiai, mėnuliui leisdami apšviesti tik siaurą takelį. Žibintai, kuriuos kaimo gyventojai atsinešė, tikrai nebuvo vieni iš geriausių, todėl tamsa atrodė dar baisesnė. Grupė buvo nedidelė, ją sudarė tik egzorcistas, būrys specialiai atrinktų kaimo gyventojų, gabenusių ypatingą krovinį, ir du jo palydovai. Vienas iš dviejų jo ypatingų palydovų buvo vietinis medžiotojas, stambus raumeningas vyras su nepaprasta skrybėle ir arbaletu. Jis kalbėjo nedaug, tačiau atrodė nuoširdžiai susirūpinęs savo kaimo žmonių likimu, todėl egzorcistas juo pasitikėjo. Tačiau pasitikėjimas nebuvo tas jausmas, kurį jis jautė kitam savo draugui. Kai jis pažvelgė į raganą iš šono, jo mintyse susimaišė ir palengvėjimas, ir susirūpinimas. Ji buvo apsirengusi naktiniu juodu apsiaustu, o smaili skrybėlė beveik visiškai dengė jos veidą. Ją į pagalbą atsiuntė raganų kongregacija – reikalas buvo toks precedento neturintis ir stebinantis, kad egzorcistas tiesiog priėmė pasiūlymą negalvodamas. Tiesą sakant, net ir su visais pasiruošimais jis nebuvo tikras, ar jiems pavyks nugalėti kaimo gyventojus kamavusį senovės blogį.

Kiekvienų metų spalį iš miško kriptos išlenda pabaisa, kuri skleidžia chaosą visoje žemėje. Žmonės išnyko, fermos buvo sugriautos, visos kaimo moliūgų galvos suniokotos. Po ilgo pasiruošimo ir tyrinėjimų egzorcistas išsiaiškino, kad ši pabaisa galėtų būti raitelis be galvos – būtybė, aprašyta senuose pasakojimuose. Garsėjęs nusikaltimais ir tamsos burtais, juodasis riteris atliko siaubingą ritualą, bandydamas tapti nemirtingu. Bet kažkas nutiko ne taip ir jis pavirto beprotiško pykčio negyva būtybe. Visgi dabar, po daugelio šimtmečių teroro, jo viešpatavimui ateis galas. Egzorcistas buvo pasiryžęs nuvesti šią nedidelę drąsių nuotykių ieškotojų grupelę į kriptą miško viduryje ir susidurti su raiteliu be galvos. Jis tikėjo, kad jų turimi ypatingi daiktai gali padaryti didelę žalą pabaisai. Jam prireikė nemažai laiko, tačiau po ilgų mėnesių paieškų egzorcistas sugebėjo surasti raitelio galvą ir lavoną. Jis buvo įsitikinęs, kad tai bus neįkainojama būsimoje kovoje.

Staigus kauksmas perskrodė nakties tylą ir sugrąžino egzorcistą į realybę. Jie atsidūrė miško proskynoje, dideliame lauke su apgadintais antkapiais. Viduryje stovėjo įėjimas į kriptą, senas ir baltas kaip kaulai per pilnatį. Atsargiai paslapčiomis jie pradėjo ruošti ginklus, kai staiga vėl nuaidėjo kauksmas. Visi pažvelgė į viršų ir paskutiniai kaimo gyventojai iš siaubo pabėgo, numesdami raitelio galvą ir kūną. Kriptos tarpduryje stovėjo raitelis.

Mėnulio šviesa ryškiai apšvietė aukštą riterį su įspūdingais žvilgančiais juodais šarvais, atspindinčiais neabejotiną dingusios galvos tikrovę. Jis sėdėjo ant žirgo juodas kaip tamsiausia naktis, o akys degė kaip įkaitusios anglys. Trečią kartą pasigirdo kauksmas, sklindantis iš skylės, kurioje turėjo būti raitelio kaklas.

Kova netrukus prasidės.