Jaudulys didžiulis ir tik nedaugelis pastebi, jog senas Karloso veidas suskirdęs kaip trapus akmuo, o iš akių trykšta ašaros. Milžiniška papjė mašė statula tikrai ypatinga. Didelis spalvotas skeletas šypsosi susirinkusiems šventės dalyviams ir atrodo, jog nieko nelaukęs nušoktų žemyn bei prisijungtų prie judrios žmonių masės.
Karlosas, kuriam dabar 82 metai, sėdi ant suoliuko su ašaromis akyse. Jis sukūrė daugybę skeletų, atidžiai prižiūrėdamas jų gamybą. Šie griaučiai – tai duoklė itin puoselėjamai tradicijai - Mirusiųjų dienai. Praėjo nemažai laiko nuo tada, kai jis paskutinį kartą tokį šedevrą buvo sukūręs. Gyvenimą apkartino vienatvė, dauguma draugų ir šeima išsikėlė. Jo vaikai išvyko dirbti į didesnius miestus. Praėjusiais metais jis neteko žmonos Marijos ir liko vienui vienas.
Pirmieji mėnesiai po žmonos mirties tikrai apkarto. Pasibaigus laidotuvėms ir jo vaikams išvykus į miestus, Karlosas suprato, kokie tušti iš tikrųjų yra namai. Kokie dideli ir liūdni atrodė kambariai. Kaip pasikeitė kaimas, palyginus su tuo, kai jis buvo berniukas. Kai į gretimą namą, kuris anksčiau priklausė jo geriausiam draugui, atsikraustė nauji žmonės, jis pajuto lėtą paniką, nes viskas keičiasi greičiau, nei jis galėjo prie to prisitaikyti.
Visgi Karlosas klydo. Naujieji kaimynai buvo draugiški ir atviri, o vaikai kartais net padėdavo parnešti pirkinių maišelius. Jie net pakviesdavo jį retkarčiais į rengiamus grilio vakarus, ir jis nueidavo vien dėl galimybės pasiklausyti balsų. Beliko sau pripažinti, kad aplinkiai tikrai nebuvo tokie blogi, kokiais juos laikė.
Atrodė daugiau nei atsitiktinumas, kai atėjus rudeniui, vaikai surado jo seną dirbtuvę su visais praėjusių metų papjė mašė skeletais. Geras dvi savaites jie nedavė jam ramybės, kol šis sutiko pastatyti dar vieną skeletą artėjančiai Mirusiųjų dienai. Iš pradžių Karlosas jautėsi sutrikęs, kai suprato, jog nebeturi jėgų pats pagaminti papjė mašės, tačiau kaimynystės vaikai iš karto pasisiūlė padėti ir jis negalėjo nepriimti jų pagalbos. Kartu jie ilgą laiką dirbo prie skeleto, kol galiausiai viskas buvo baigta.
Karlosas pažvelgė į didžiulį besišypsantį skeletą. Jis pastebėjo auksinį blizgesį kaimynų veiduose, džiaugsmingus vaikų žvilgnius, išgirdo jų juoką ir dainas. Jis pagalvojo apie savo žmoną Mariją ir pirmą kartą per ilgą laiką pasijautė ramus.